Viename dideliame pastate, devintame aukšte, ilgo koridoriaus gale yra nedidelis kabinetas. Nieko neypatingas, kaip dar keli milijonai tokių kabinetų. Jame, kaip ir visur kitur, devintą valandą renkasi ten dirbantys žmonės. Kartais išsiblaškę,kartais žvalūs, vieni nuliūdę kiti linksmi. Išsiverda kavos, papasakoja kas nutiko praėjusį vakarą. Vieni guodžiasi kad vaikai vėlai grįžo namo, kiti juokiasi iš eilinio nesėkmingo ir kvailo pasimatymo. Taip prasideda diena. Poto visi puola į savo darbo vietas, paskendę tarp popierių, tarp skaičių, atakuojami begalybe įkyrių skambučių. Po to netikėtai ateina pietų metas, viską metę visi patrauke savo keliais. Kas į kavinę, kas prie virdulio. Pagaliau ramu. pagaliau ramiai, besimėgaujantis kvapnia kava, galima pratęst ryte pradėtą pokalbį. Taip ir eina diena po dienos. Vėl po pietų visi paskęsta savo reikaluose…vėl telefonai, vėl svarbūs popieriai, dokumentai. Vėl kažkas neranda savo rašiklio, kažkas dar užsimano kavos, kažkas nespėja o kažkas neturi ką veikt. Taip ir baigiasi diena. Bet šis pasakojimas ne apie tai…Niekas nežino, niekas net apie tai negalvoja, bet kai visi baigia darbą…kai kabinete viskas nutyla…
Atgyja daiktai, taip, gyvenimas tęsiasi. Šratinukai visa gerkle giriasi kas kokiam kampe šiandien pamestas, o kas surastas ir šiąnakt miegos ant stalo. Penalas burnoja, kad eilinį kartą prikištas saldainių popieriukų. Įvairūs dokumentai šnarasi ką į juos prirašė, o fakso aparatai teiraujasi į kokį miestą skambino….Bet tarp visų tų daiktų ramiai sau gyveno sąvaržėlė. Jis laikė susegęs labai svarbius dokumentus, nors ir norėjo kartais kad jį kurnors numestu, bet jam buvo lemta saugoti popierius…
Taip ir bėgo dienos, kava, darbas, pietūs, darbas, namai…O vakare vėl šurmulys, vėl faksai, šratinukai…
…Kol vieną vakarą kažkas nutiko…
Vakaras, kaip ir visi, nieko neypatingas. Sąvaržėlis, ramiai saugojo susegtus dokumentus… kai staiga, visiškai netikėtai pamatė kitą savaržėlę. Net nežinau kaip apibūdinti tą jausmą ką jisai patyrė, bet galima prilyginti žaibui…kažkas nepaprasto, paslaptingo ir galingo…kažkas taip giliai jam suvirpėjo… Jis tik sugebėjo išlementi:
-Labas.
-Labas. - nusišypsojo ji jam, primergdama akį.
Pirmą kartą jis pamiršo, kad saugoja susegęs svarbius dokumentus. Jo mintys skriejo neapsakomu greičiu. Tas vienas žodis labas jį varstė kaip peilis nesukeldamas skausmą, bet nepakartojamą euforiją, palaimą, nirvaną…
Jis kiekvieną dieną laukdavo kada visi baigs darbą, kada užges šviesos ir jis pamatys ją. Kada vėl galės jai dovanoti savo šypseną, o jinai jam atsakys tuo pačiu. Ji buvo nuostabi, tiesiog spinduliavo energija. Vieną dieną ji bendraudavo su pieštukais, kitą jau juokdavos su šaratinukais. Tai ji dingsta už penalo, tai merkia akį plepėdama su faksu… Ją mylėjo visi, visiems buvo gera bendrauti su nuostabiausia sąvaržėle pasaulyje…
Taip nuostabiai bėgo vakarai… Tik ir laukdavo kada jų žvilgsniai susitiks, kada galės pasakyti vienas kitam “labas”, kada paklaus “kaip tau sekas, kaip miegojai?”…
Savaržėlis suprato kad nenori daugiau saugoti dokumentų, nors atrodo visą laiką džiaugėsi kad atlieka tokį svarbų darbą. O tie dokumentai jį laikė, stengėsi visada sutrugdyti jų dviejų žvilgsniams….
Bet jie nekreipdami į nieką dėmesio, toliau šypsojosi. Atrodė kad pasaulyje daugiau nieko nėra, tik jie du… Nors niekam niekada nieko nesakė, bet visi žinojo kad jie vienas kitą myli. To ir nereikėjo sakyti…tie žvilgsniai, tos šypsenos, žiūrėjimas pro langą naktimis, jų švelnus šnabždesys iki ryto…
Bet vieną dieną, kai visi išėjo namo, savaržėlis kaip visada žvilgsniu ieškojo savaržėlės, norėdamas padovanot jai savo šypseną, pasakyt “labas, kaip tu?”… Ieškojo visur. Ieškojo ir šypsojosi, žinojo kad ji mėgsta jį paerzinti. Galvojo kur ji šiandien galėjo pasislėpti, gal ją numetė ant žemės ar imetė i stalčių…Juokėsi kai pagalvojo kiek ji visko jam papasakos, kiek nuotykių ten patirs. Gal susitiks kokį užsimetusį šratinuką…o rytoj viską būtinai papasakos…
…Slinko dienos…
…O savaržėlė vis nesirodė. Nuo aušros iki aušros jis bandė jos ieškoti. Kiekvieną ryta, tik prabudęs, tikėjosi išgirsti jos balsą, bet…..tik kažkieno šnaresiai, tik ne jo sąvaržėlės…
…Dienos tapo amžinybe, tokios liūdnos ir vienišos. Netgi jo pareiga, saugoti susegtus svarbius dokumentus, jam tapo beprasmė ir nereikšminga. Niekaip negalėjo suprasti kur dingo jo sąvaržėlė. Gal ji irgi susegė kokius nors popierius, gal būt su jais kurnors išvyko ir dabar guli kokiam nors kitame kabinete, netgi kitame mieste, kitame stalčiuje. Ir gal but jie daugiau niekada nepasimatys……….
Gal ir bus pratęsimas :)
Rodyk draugams
Smagu gad pagaliau atėjo pavasaris. Atsiras šypsenos veide, sunkūs drabužiai ras vieta giliai spintoje :D juos pakeis lengvi ir atviri apdarai :D Kaip ir gamtoje, atsibus jausmai…
Kartais manau visi susimąstome “O kur gyvenimo prasmė?”. Ši diena viena iš nedaugeliu tokių dienų kai apie tai randu laiko pagalvoti… Nuo neatmenamų laikų žmonės bandė įprasmint savo gyvenimą, suteikt jam kažką įpatingą, kažką kas leistu pasijausti reikšmingų… Begalės filosofų stengėsi surasti kažką konkretaus, kas leistų paaiškinti žmogaus egzistenciją, jo prasmę… Sukūrėm daugybę religijų, aiškinančių “tikrasias gyvenimo tiesas”… sukūrėme daugybę Dievų, kad galėtume jais sekti… Bet su kiekviena diena klausimų vis daugėja…į kuriuos atsakymo niekas niekada neras. Man vieną kartą užstrigo kažkieno citata(tikrai nebeprisiminsiu kieno) “gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekada nesiliauja egzistavus”… Tai pats taikliausias pasakymas, kokį tik esu girdėjęs, apie gyvenimo prasmę. Visu pirma ta citata nepasako nieko, bet ji yra velniškai taisinga. Kiek beplanuotume ir kiek planų sugriūtu, vistiek randame kuo pasiguosti ar pasidžiaugti, o žiūrėk, liūdesys praeina ir vėl randi dėl ko gyventi…